Penki broliai

Pirmą kartą išleidžiamą prieš 80 metų parašytą istorinį romaną „Penki broliai“ Jonas Noreika – legendinis Generolas Vėtra – baigė rašyti 1934 m. balandžio 30 d., būdamas 23-ejų. Romane puikiai dera panoraminiai ir vadinamieji kameriniai dalykai, tarpukario Lietuvos kaimo ir didžiųjų miestų vaizdai. Be virkavimų skleidžiasi nebanalus patriotizmas ir žmogaus psichologijos, giluminių būties prasmės, tikrojo tikėjimo, žmogiškų jausmų išmanymas. Įspūdinga ir dramatiška knygos pradžia – visus herojus sukrečianti, suburianti ir tarsi sulydanti tragiška dėdės istorija, kai mirštančio iškankinto senuko lūpomis autorius išsako, jo nuomone, žmogui sunkiausius ir skaudžiausius dalykus – įtraukia į dramatišką pasakojimą, nuo kurio negali atsiplėšti iki pat knygos pabaigos. „Kiekviename žmoguje glūdi Amžinosios gyvybės pajautimas“ ir „aš visada būsiu lietuvis“ – istorinio Jono Noreikos romano „Penki broliai“ herojaus žodžiai, įvardijantys galbūt būtent tai, ko kiekvienas žmogus gali pasigesti šiais laikais – artimųjų, šeimos, savo šaknų. Romane puikiai atspindėta tarpukario Lietuvos panorama, gausios Galinaičių šeimos – penkių brolių: teisininko, kunigo, ūkininko, kariškio, prekybininko – gyvenimo kelias. „Žmogaus gyvenimas – lyg upėje sraunus vanduo“, – romane greta būties klausimų šliejasi amžinoji moters ir vyro jausmų pynė.